Kaip bendrauti su žiniasklaida

“Sėkmingas dialogas būna tada, kai pasirengusios abi komunikuojančios pusės. Žiniasklaidos atveju – jūs ir žurnalistas. Abiejų tikslas yra tas pats – informuoti visuomenę. Jeigu ir nepavyks susidraugauti su žurnalistu, privalote tapti komunikacijos partneriais. Norėčiau, kad profesionaliai pasirengęs žurnalistas sutiktų jus, tam tikros srities žinovą, ekspertą, gebantį kalbėti suprantamai, vaizdžiai, įsimintinai. Toks komunikacijos profesionalų duetas – tikra palaima žiniasklaidos auditorijai, laukiančiai naujienų, patarimų, pramogos.Ši knyga skiriama visiems, kam tenka (ar gali tekti) bendrauti su žiniasklaida: duoti spaudos interviu, dalyvauti radijo ar televizijos laidose. Knyga pravers studijuojantiesiems viešąją komunikaciją ir visiems, kurie nori geriau perprasti žiniasklaidą ir žurnalistiką, gebėti suvokti jos turinį. “- šiomis mintimis dalijasi  dr. Žygintas Pečiulis pristatydamas naująją  knygą “Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai“.

Dr. Žygintas Pečiulis dirbo spaudoje, radijuje, televizijoje. Dabar –  Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto profesorius, dėsto medijų, masinės komunikacijos, žurnalistikos istorijos ir teorijos dalykus.

Ištrauka iš Žyginto Pečiulio knygos Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 232 p.

TAI, KĄ NORĖJOTE ŽINOTI APIE ĮTAIGĄ

1. Ar spauda ne tokia paveiki kaip kita žiniasklaida?

Žinant, kad efektyviausiai informacija perduodama vaizdo ir garso kanalais, gali susidaryti toks įspūdis. Bet ir raštu galime skatinti vaizduotę, kurstyti emocijas, piešti vaizdus. Pagaliau, rašto raiškos kūriniai gali būti iliustruojami (fotografija gali būti paveikesnė nei mažai ką sakantys televizijos reportažo vaizdai).

Raštas turi daug pranašumų. Skaitytojas, kitaip nei klausytojas ar žiūrovas, pats sprendžia, kokia tvarka ir greičiu skaityti. Jis bet kada gali grįžti prie teksto, pasitikslinti, įsigilinti, perskaityti jį keletą kartų.

2. Ar tie patys argumentai tiks spaudai, internetui, radijui ir televizijai?

Tie patys faktai, argumentai, pavyzdžiai visiems atvejams netiks, nes skiriasi žanrai, informacijos pateikimo ir suvokimo galimybės. Kokie svarbiausi skirtumai? Raštu pateikiama informacija gali būti išsamesnė (daugiau detalių, faktų, skaičių), analitiškesnė (palyginimai, lentelės, grafika). Tai daryti leidžia ir galimai didesnė teksto apimtis, ir galimybė įsigilinti. Kaip minėjome, tyrimai rodo, kad tradicinė spauda skaitoma nuosekliau ir atidžiau nei internetinė.

Radijuje informacija papildoma balso tembru, intonacijomis, žodžių žaisme, televizijoje – dar ir kūno kalba, gestais, veido išraiška. Tačiau audiovizualinėje žiniasklaidoje stigs laiko, auditorija nuolat keisis (prie klausančių ir žiūrinčių nuolat prisideda nauji), ji nėra įdėmi (užsiėmusi kitais darbais), įvairaus išsilavinimo (nuo vos mokančių skaityti iki turinčių aukštąjį išsilavinimą). Taigi, tas pats tekstas, tie patys pavyzdžiai ir argumentai visiems atvejams netiks.

3. Kodėl turėčiau rūpintis, kaip pateikti skaičius?

Ar to negalėtų padaryti žurnalistas?

Jis dažnai taip ir daro. Gavęs krūvą statistinių duomenų, atrenka įdomiausius, sugrupuoja, pateikia kuo suprantamiau (suapvalina), išsprendžia uždavinius (užsienio valiutas pateikia litais), randa bendrą vardiklį (apskaičiuoja, kiek litrų benzino už vidutinį atlyginimą nuperka vokietis, ispanas, lietuvis), ieško vaizdžių palyginimų (fabrikas per metus pasiuva 300 tūkstančių porų batų – apautų kas dešimtą Lietuvos gyventoją).

Televizijos žurnalistas reportažą iliustruoja kompiuterine grafika (proporcijas rodančiais pyragais), vizualizacija (piešiniu, kuriame skirtingų spalvų žmogeliukais parodomas vietų pasiskirstymas Seime).

Interpretuoti informaciją yra sunkus autorinis darbas. Čia kalbu ne apie honorarą, o apie tai, kad kiekvienas tuos pačius dalykus gali interpretuoti savaip, pateikdamas kitus pavyzdžius, palyginimus, analogijas, asmeninę patirtį, humorą, paradoksą. Todėl nelabai įsivaizduoju, kad jūs, tarkim, paduodate žurnalistui maišą skaičių ir prašote (liepiate) iš viso to padaryti ką nors žmonėms suprantama. Tai turėtų būti asmeninė informacijos pateikimo versija.

4. Ar galiu prašyti žurnalisto išsaugoti mano kalbėjimo struktūrą? 

Jūsų susirūpinimas suprantamas. Pasirinkote tam tikrą dėstymo būdą, pasikartojančių retorinių priemonių, norite, kad tai būtų perduota auditorijai. Nemaža tikimybė, kad taip ir bus. Jeigu davėte interviu spaudai, žurnalistas gali dar labiau išryškinti jūsų sumanymą, teišbraukdamas nukrypimus, smulkmenas.

Jeigu kalbate radijuje ar televizijoje, ne tik pats nepamirškite auditorijai duotų pažadų, bet ir mandagiai vedėjo ar pašnekovų paprašykite leisti pabaigti (tarkim, pažadėjote pasakyti penkias krizės priežastis, o pasakius vos tris jus nutraukia).

Tačiau susitaikykite ir su tuo, kad ne visada pavyks informaciją pateikti taip, kaip buvote sumanę. Esate informaciją teikiantis šaltinis. Kaip ją panaudoti, sprendžia žurnalistas. Jis parenka žanrą, kitus informacijos šaltinius, atrenka informacijos dalį, kuri jam atrodo svarbi. Jeigu parengėte aiškią, įtikinamą dėstymo struktūrą, yra didelė tikimybė, kad vienaip ar kitaip šis jūsų sumanymas bus matomas ir galutiniame žurnalistinio kūrinio variante.

5. Ar yra kokių nors citavimo apimties ribojimų?

Konkrečiai nustatytų nėra, tačiau spaudoje dažniausiai cituojama keletas frazių, kartais – šiek tiek didesnė pastraipa. Taip daroma siekiant dinamikos, norint pateikti kuo daugiau nuomonių. Dalis minčių pateikiama tiesiogiai cituojant, dalis – atpasakojant. Taip atsiranda galimybė praleisti ne tokius svarbius dalykus, išgryninti mintį.

Tikriausiai esate pastebėję, kad radijo ir televizijos laidų vedėjai nelabai mėgsta, kai jų pašnekovai pradeda skaityti citatas, ypač labai ilgas. Kodėl? Todėl, kad į studiją pakvietė jus ir nori sužinoti jūsų nuomonę. Ilgas citavimas lėtina diskusijos ritmą, o skaitomas tekstas nėra pritaikytas klausyti, todėl gali būti prastai suvokiamas.

Cituokite, bet su saiku.

6. Ar kalbėdamas turėčiau rizikuoti gauti Valstybinės kalbos inspekcijos pastabą ar nuobaudą?

Gali susidaryti įspūdis, kad, skatindamas vartoti žargoną, tarmybę ar svetimybę, siūlau nusižengti. Prisipažinsiu, labai nemėgstu didaktikos. Žinau, kad nuolatiniai tėvų ar mokytojų pamokslai – nedaryk to, nedaryk ano – lygūs nuliui. Todėl ir burna neprasiveria tamstoms, suaugusiems, išsilavinusiems, protingiems žmonėms, pamokslauti – kalbėkite taisyklingai, gražiai, nesikeikite.

Pamenu, dar sovietiniais metais tuomet garsus ir visų mylimas rašytojas Juozas Baltušis, kalbėdamas antialkoholinės propagandos laidoje, sukėlė tikrą šoką. Jis pasakė maždaug taip: „Labai įtariai žiūriu į visiškai negeriantį žmogų. Jis man atrodo keistas. Bet reikia turėti saiką.“

Tai ir aš sakau – labai įtariai žiūriu į žmogų, kalbantį sterilia ant asfalto pastatytame šiltnamyje augusio kalba, sakantį tik jam vienam suprantamus žodžius, idealiai ištariantį visus garsus. Gražu, taisyklinga, pavyzdinga. Tačiau žmonės taip nešneka. Nereikia specialiai darkyti kalbos, primityviai taikytis prie bambalių auditorijos. Bet jeigu prisiminsite, kaip sakydavo jūsų močiutė, įterpsite ką nors iš studijų laikų žargono, nieko neatsitiks, kaip sakoma, aršiau smerties nebus.

7. Ar prieš televizijos kamerą reikia tramdyti gestus?

Juk tai mano asmenybės dalis 

Sutinku, kad ne tik gestai, bet ir išvaizda, nežodinė kalba, balso tembras, kalbėjimo maniera yra mūsų atpažinimo ženklai. Pritariu, kad neturime drastiškai keistis, nes būtų tas pats, kaip pasidaryti plastinę operaciją. Tačiau kalbėdami apie kūno kalbą sakėme, kad kai kas mums padeda, o kai kas trukdo. Kai kuriuos gestus pavadinome parazitiniais – ne paryškinančiais mintį, o ją iškreipiančiais. Ar parazitiniai įpročiai tikrai yra mano asmenybės dalis? Gal tai tik šalintinas apgamas ar karpa. Jų atsikratęs, nieko neprarasi.

Studijuojant universitete, vienas dėstytojas, pats to nejausdamas, nuolat kasydavosi šoną. Negirdėdavome, ką jis kalba, nes visas dėmesys būdavo sutelktas į tą jo nevalingą judesį. Per pratybas televizijos studijoje daugelis pirmą kartą pamato, kad turi kokį nors parazitinį judesį, apie kurį iki šiol nenutuokė. Atkreipus į jį dėmesį, problemos nelieka. Atsikratyti parazitų nėra nei sunku, nei gaila. Ir jokio asmenybės praradimo.

8. Kodėl televizijos studijoje negaliu žiūrėti į save televizoriuje?

Man taip ramiau.

Suprantu, kodėl jums taip geriau. Galimas daiktas, kad namuose repetuodavote prieš veidrodį, todėl matydami save jaučiatės lyg namie. Galimas daiktas, jus varžo skeptiškos pašnekovų šypsenos ar įsmeigtas vedėjo žvilgsnis (vos išsižiojote, o jis, atrodo, jau nekantrauja, kad baigtumėte). Televizijos kameros nematote – spigina prožektorius arba ją užstoja kiti pašnekovai.

Kodėl neturėtumėte žiūrėti į save? Tai – savimi besimėgaujančio narcizo žvilgsnis. Iš palaimos galima ir užmigti. Nepripraskite sutelkti dėmesio į save. Juk kalbate kitiems, mėginate juos įtikinti, paveikti. Kaip tai padarysite, jeigu nematote pašnekovų? Todėl ir sakau, kad namuose, užuot kalbėję veidrodžiui, pasakokite durų rankenai. Ji – statiška, bejausmė. Kaip tik tokio pašnekovo repetuojant ir reikia.

Jokių televizorių! Televizijos studijoje žiūrėkite tik į vedėją, pašnekovus ir televizijos kamerą (jeigu kreipiatės į žiūrovus). Žvilgsnis turi būti sutelktas, nesiblaškantis, nes televizijoje matomas net menkiausias pažvairavimas. 

9. Kaip turėčiau apsirengti?

Jeigu tai spaudos interviu, vadinasi, apranga nėra tokia svarbi auditorijai, tačiau ganėtinai svarbi jūsų ir žurnalisto tarpusavio ryšiui. Juk ir jums nėra visiškai tas pats, kaip apsirengęs žurnalistas, nes sutinkama pagal drabužius… Žurnalistams visada sakome, kad net ir esant 30 laipsnių karščiui nevalia į Seimą, prezidentūrą ar kitą įstaigą eiti su šortais. Ir šiandien pamenu, kaip nustebau atėjęs į spaudos interviu ir pamatęs savo pašnekovą, apsirengusį apatiniu trikotažu. Buvo vasara, karšta, bet… Beje, kalbėjomės apie amžinąsias vertybes.

Eidami į radijo studiją, pernelyg nesidžiaukite, kad jūsų nematys. Kai kurios radijo laidos tiesiogiai rodomos per televiziją, o radijo koridoriuose, studijoje, aparatinėje jus matys daug žmonių. Renkitės taip, kad nebūtų nesmagu dėl pernelyg laisvo stiliaus.

Eidami į televiziją, priešingai, nepersistenkite puošdamiesi. Ypač tai aktualu moterims. Jeigu į televiziją einate retai, gali kilti pagunda pademonstruoti naują drabužį, prabangius papuošalus, pasirūpinti šukuosena. Atsargiai! Ne viskas, kas gerai atrodo gatvėje, gražu per televiziją. Kai kurie audiniai (languoti, dryžuoti, blizgūs) gali gadinti akis. Kadangi kadruojant bus rodomi tik jūsų drabužio fragmentai, žiūrovas gali ir nepamatyti ansamblio visumos. Dideli įmantrūs auskarai atkreips dėmesį, segė – atsispindės prožektorių šviesoje, o vėrinį užstos prisegtas mikrofonas.

Renkantis drabužius, reikėtų įsivaizduoti žiūrovus, sėdinčius namie ir žiūrinčius televizorių virtuvėje. Per didelė prabanga juos gali erzinti (vis dėlto nesirenkite megztiniu – per televiziją jie atrodo prastai). Pamąstykite ir apie laidos temą. Nelabai įtikinamai atrodys, jeigu kalbėdami apie bado problemą ar skurdą vaikų namuose užsimausite visus turimus žiedus.

Apie aprangą, makiažą derėtų mąstyti ir rengiant spaudos konferencijas. Nekaip darbe atrodytų, tarkim, politikė, pasipuošusi vestuvine šukuosena, su vakariniu makiažu…

error: Content is protected !!